Vienas iš ENL agentų, kurį jau seniai visi matė žaidžiantį, @xor22h iškeliavo į Rumuniją. Nors tiksliau būtų sakyti, jog buvo išsiųstas, o ne iškeliavo.
Taip, tai nebuvo pažintinė kelionė ar atostogos. Tai buvo darbo komandiruotė, bet negi nepasinaudosi proga prisimint Ingress kai nusimato bent keletas unique portalų?
Kelionė: Kaunas – Vilnius – Viena – Bukareštas
Kelionė nebuvo trumpa. Iškeliavau pirmadienio rytą, teko keliauti dviem traukiniais, dviem lėktuvais ir pasiekti viešbutį su taksi.
Vilnių pasiekiau greituoju traukiniu iš Kauno, sėdėjau patogiai pirmojoje klasėje ir kelionė neprailgo. Nuo Vilniaus iki Vilniaus oro uosto irgi keliavau traukiniu, nors tai tik 7 min. kelionė.
Pasiekiau oro uostą. Praėjau apsaugą, pasiekiau reikiamus vartus ir laukiau savo pirmojo plieninio paukščio. Ir pirmojo netik šiandien. Pirmojo apskritai. Dar nebuvau niekad skridęs lėktuvu. Laukiu nekantraudamas, mano vieta aišku šalia lango. 🙂
Ir štai, pirmasis paukštis, EMBRAER E95. Sulaipino, išklausėm saugumo instrukcijas, ir pirmyn link pakilimo tako. Kylam!
Pakilom, skrydis neprailgo, viso labo 1:40h, nusileidom Vienos oro uoste, kur realiai turėjau 50 min iki kito lėktuvo pakilimo. 20min iki laipinimo pradžios. Oro uostas milžiniškas. Net einant link vartų legendos su laiku reikalingu nueiti iki vienų ar kitų vartų. Tas jausmas kai matai, kad iki tavo vartų vien eiti gali tekti 10 min.
Anyways, iš oro uosto wifi dar spėjom parašyti kad nusileidom, leisti ENL agentams iš Lietuvos paspėlioti kur mes toliau skrisime, nes beveik niekas nežinojo. Spėjimų tiesa sakant buvo labai įdomių.
Šį kartą mūsų lėktuvas jau buvo kiek didesnis, gavom AIRBUS 320. Beje, pakilus gavome nemokamą Wi-Fi, taigi galėjau spaminti iš dangaus. Kaip sakant rašyti ir dalintis nuotraukomis tiesiai iš debesies.
Arrival
Nusileidus Bukarešte pasitiko taksi vairuotojas. Na kiek kitokio taksi, tai buvo BlackCab kurį užsakė klientai pas kuriuos važiauvau. Kažkodėl jau buvau girdėjęs, kad pas juos geriau neimti standartinio geltono taksi. Jau oro uoste pastebėjau tuos geltonus taksi, bet beveik visi iki vieno buvo labai seni. And I mean it. Rumunų geltonųjų taksi auto parkas labai labai senas. Turbut drąsiai galėčiau sakyti, kad visi senesni už lietuvių 🙂 Tuo tarpu BlackCab mane pasitiko su nauju juodu Ford Mondeo. Sorry, nuotraukos nepadariau. Nesu tikras ar rasčiau net ir geltono taksi nuotraukų.
4.5 dienos, 2 baneriai, kažkiek unique ir neaiškus kiekis kilometrų
Pirmadienį pasiekęs viešbutį (apie 19h) nepuoliau ieškoti miesto centro ar banerio. Norėjosi pailsėti, tad užteko viešbučio „naminio”, kad neprarasti savo 900+ dienų sojouner’io medalio ir kelių portalų netoliese.
Antradienį susitikau su kitu kolega, kuris atvyko iš Amerikos ir supratę, kad nuo viešbučio iki įmonės ofiso vos du kilometrai, patraukėme pesčiomis. Ofisą radom lengvai. Tiesą sakant, net nustebome radę įmonės logotipą ant pastato, ypač žinodami, kad šis ofisas visai neseniai atidarytas.
Anyways, let’s get back to Ingress. Darbo dienos gale grįžau iki viešbučio, pasidėjau savo MacBook’ą, ir išlekiau ieškoti artimiausio metro (kuris, be ja, yra gal 200 metrų nuo įmonės ofiso, bet apie du kilometrus nuo viešbučio). Taigi išsvaistyti beveik 4km.
Baneris, kurį išsirinkau dar Lietuvoje, „Las Muerte„, netrumpas, 54 misijos, pagal ingressmosaik.com apie 11km, todėl reikėjo tikėtis nueiti bent 15km. Tiesą sakant, tai jau buvo panašiau į tiesą. Kurį laiką važiuodamas metro link pirmos misijos galvojau ar tikrai verta jo imtis. Ar nebus, kad nespėsiu viso įveikti ir kitą dieną tiesiog nebus laiko. Juolab, tiek Mosaik žadėjo 6+ valandos, tiek banerio aprašymas sakė, kad prireiks visos dienos.
Bet nepersigalvojau. Pasiryžau. Visos dienos neprireikė. Užtrukau kiek daugiau nei 4 valandas… Ir tai dėka mano grybavimo po 9 misijos. Kažkaip netyčia nesumasčiau, kad baigėsi misija ir įsijungiau navigaciją į neaišku kur. Koks kilometras nuo vietos kur baigėsi 9 misiją. Kai supratau teko pėdinti atgal.
Pati misija nebloga, kiekviena misija prasideda klausimu „kuri čia misija”, kuris dažniausiai būna ant prieš tai buvusios misijos paskutinio portalo. Daug vaikščiojimo ratais po senamiestį. Kelias vietas tikrai praėjau bent po 3 kartus.
Portalai mieste dauguma žali, daug kur tiesiog hackinau ir/arba upgradinau vieną/du rezonatorius taupydamas laika. Mėlynų portalų centre radau vos kelis.
Šio banerio dėka gavau du naujus medalius: Juodą misijų (pagaliau padariau 500), ir auksinį Explorer (Visit And Hack Unique Portals, 2000). Tiesą sakant, išvykstant iš Lietuvos šitam trūko vos 36 portalų.
Po banerio užsukau pavalgyti (nors jau buvo po 22h), kol sulaukiau maisto ir pavalgiau supratau, kad į viešbutį metro nebevažiuosiu, nes į paskutinį jau nespėju. Teko pirmą kartą išbandyti Uber’į. Tarp kitko, pas juos uber’is really cheap. Per visą laiką nebuvo kelionės, kuri kainuotų daugiau nei 5 Eur, nors nuo senamiesčio iki viešbučio geras galas kelio.
Trečiadienis… Pamenu tik, kad dirbom. Nieko Ingress related.
Ketvirtadienis. Po darbo vėl traukiau į centrą, šįkart sukčiavau, palikau savo MacBook’ą ofise, ir iškart variau į centrą. Baneris gerokai paprastesnis – „The Fire Salamander„. Pirmos dvylika misijų pasidarė labai greitai, nes jos visos tokiam nemažam parke, keli ratai po parką ir viskas. Sudėtingiau buvo pabaigti likusias šešias, nes atstumai tarp portalų iššaugo. Nors realiai veiksmas aplink tą patį parką, tik jau už parko tvoros, kartais pagrybaujant šiek tiek į šonus. Užtrukau kokias dvi su puse valandos.
Po banerio pasigavau savo kolegą iš USA, bandėm išsirinkti, kur valgyti, bet visur arba TripAdvisor/Google sakė, kad šūdas, arba nebuvo nė vienos vietos. Finale nusprendėm pasiimti po vietinį kebabą ir užsukom alaus į „Beer O’Clock”. Jie turi ten net 100 skirtingų alaus rušių! Vienas iš jų pavadinimu „Green Devil”. Surizikavau. Nors tai nebuvo geras sprendimas.
Penktadienis. Kaip ir paskutinė mano diena Bukarešte, nes šeštadienį šeštą ryto jau reikia būti oro uoste, tad banerio net neplanavau. Bet netyčia pastebėjau kad netoli viešbučio yra didžiulis parkas su kokiu 100 unique. Dauguma arba pilki, arba mėlyni. Ryte dar tikėjausi po darbo į jį nueiti…
Darbo dienos metu dar apturėjom gaisro pratybas. Buvo evakuotas visas verslo centras ir keli aplinkiniai pastatai (Tame tarpe ir ORACLE pastatas). Palukuriavom lauke kokią valanda. Vietiniai sakė, kad gaisro pratybos pas juos įprastas dalykas. Vyksta praktiškai kas dvi savaites. Gal ir gerai? Nes nesimatė jokios panikos ar pan. Įdomu kas dėtusi Lietuvoje?
Nors darbo dieną baigėme kiek anksčiau, su visa komanda nuklydome į alaus barą, vėliau su keliais kolegom patraukėm į tą patį senamiestį užkąsti.
Užkąndom. Tik įšėjom gal puse vienuolikos. Spėjom į paskutinį metro ir gryžom į viešbutį.
Ramybės nedavė mintis apie Unique’us netoliese. Unique’ai ar miegas? Štai kur klausimas. Laimėjo unique’ai.
Deja, vaikštant po parką paaiškėjo, kad dalis tų unique, ypač tie, kur pilki žemėlapyje, naktį nepasiekiami. Nes parke dar yra uždara teritorija. Kurioje kažkoks rumšiškių tipo muziejus. Su tvora, apsauginiais ir pan.
Gryžau apie 3h nakties. Liko dvi valandos pasnausti, ir kelionė link oro uosto namo.
Notes:
- Su WebCheck’inu dvi valandas prieš skrydį nėra ką veikti. Mano nuomone – 1h per akis praeiti pro apsaugą.
- Prieš einant unique’ų naktį vertėtu pasidomėt pas vietinius ar jie prieinami.
- Batai, batai ir dar kartą batai…